Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Martinaitis

Marcelijus Martinaitis (g. 1936-2013) – poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas, vienas svarbiausių rašytojų kartos, septintajame–aštuntajame dešimtmetyje pakeitusios lietuvių literatūros veidą, atstovų.
Gimęs ir augęs Pietų Žemaitijoje, Raseinių rajone, Martinaitis Kaune studijavo ryšių techniką, vėliau Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Dirbo kultūrinių leidinių redakcijose, vertė latvių, rusų, švedų, Lotynų Amerikos poetų kūrybą (Mario Čaklajo (Māris Čaklais), Marinos Cvetajevos, Pablo Nerudos (Pablo Neruda), Nobelio premijos laureato Tomaso Transtromerio (Tomas Tranströmer) ir kt.), o nuo 1980-ųjų pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, įkūrė studentų literatų būrelį, kurį lankė daugelis dabar žinomų rašytojų. Martinaičio lyrika ne tik plačiai skaityta, bet ir dainuota – ne vienas eilėraštis tapo populiaria daina („Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, „Kukutis savo laidotuvėse“). Atgimimo laikais Martinaitis aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, išrinktas paskutinės SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu, posėdžiavo Maskvoje, o įtvirtinus Nepriklausomybę grįžo prie literatūrinio ir akademinio darbo. 1998-aisiais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Martinaičio mirtis ir laidotuvės 2013-ųjų balandį tapo nacionalinio masto pagerbimu.
Ankstyvuosiuose Martinaičio eilėraščiuose (pirmasis rinkinys – Balandžio sniegas, 1962) dar esama oficialių motyvų, sovietinių herojų ir „socializmo statybų“ šlovinimo. Juos vėliau pats vertino kritiškai, sakė, jog tik rašydamas antrąją ir ypač trečiąją (Saulės grąža, 1969) knygas, ėmė „jausti tikrą poezijos skonį, užuosti kalbos kvapą, girdėti žodžius kontekstuose, apšviestose erdvėse...“
Vėlesnėse lyrikos knygose svarbiausia tema – bandymas rekonstruoti „žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą“ (Rita Tūtlytė). Apie lietuvių agrarinę kultūrą ir jos suardymą rašo ne vienas poeto bendraamžis, tačiau Martinaitis siekia giliausiai. Jis apmąsto ne tik šio reiškinio istoriją (Nepriklausomybės praradimą, prievartinę kolektyvizaciją ir industrializaciją), bet ir kultūrinius aspektus (bendruomeninių ryšių, dorovinių principų, tūkstantmečių vaizdinių ir mitų praradimą), ne vienur tai pateikdamas kaip moderniojo žmogaus, nebeturinčio „užtikrintos vietos visatos struktūroje“ (Vytautas Kavolis), būsenos metaforą.
Poezija ir kiti menai čia iškyla kaip būdas išsaugoti ir pratęsti pavojuje atsidūrusią tradiciją. Poeto užduotis – ne kalbėti apie asmeninius išgyvenimus, o būti savotišku mediumu, galinčiu „perrašinėti iš tolimos praeities ateinančias bežodes telegramas ir siųsti tuos tekstus tolyn“. Tokia samprata Martinaičio poezijoje realizuojama įvairiais būdais: tai ir tautosakos bei senosios lietuvių literatūros stilizacijos, ir poezijoje ryškėjantis etinis kodeksas – užuojauta kenčiantiems, gyvenimo nuskriaustiems žmonėms. Nuo moralinio vertinimo niekas nėra atleistas: ne vienas eilėraštis virsta lyrinio „aš“ sąžinės perkratymu, apgailint ir savo paties abejingumą, neteisingumą. „Kaltumo be kaltės“, beasmenės, bet visur esančios grėsmės motyvai taip pat rodo totalitarinės sistemos veikimą, kuriuo kiekvieną pilietį stengtasi paversti įbauginta ir vidujai skilusia būtybe.
Kita vertus, poetas yra pabrėžęs, kad jo santykis su gimtine ir visa agrarine tradicija nevienareikšmis. „Šis gyvenimas buvo gerai tvarkomas, bet uždaras. Čia buvo sukurta unikali etninė kultūra, bet negalėjo iškilti profesionalus menas, atsirasti didieji išradimai, platesnis pasaulio pažinimo akiratis [...] Dar besimokydamas, skaitydamas knygas pajutau, jog vieną kartą turėsiu palikti namus, tėvus, visus savo artimuosius, nes jau iš čia mane vedė kažkokios dar neįsisąmonintos ambicijos, platesnių, nežinomų erdvių šauksmas, gal net literatūra“.
Prieštaringas asmens ir pasaulio santykis bene geriausiai atsiskleidžia Kukučio baladėse (1977, 1986). Jose veikiantis personažas, savotiškas autoriaus antrininkas, perteikia susvetimėjimo, susidvejinimo būseną. Prisidengus senoviško, naivaus ir keisto žmogelio kauke, ryškinamas tradicijos ir modernybės susidūrimas. Todėl Baladės kupinos keistų fantastiškų nutikimų: Kukutis sako pamokslą kiaulėms, dalyvauja savo paties laidotuvėse, per vieną naktį prabėga šimtmečiai, „pro lango stiklą lekia motociklai“... Cikle taip pat akivaizdus oficialiosios ideologijos, sovietinių vertybių apvertimas. Vienur Kukutis apsimeta, kad besąlygiškai ir pažodžiui tiki sovietiniais idealais, ir taip atskleidžia jų absurdiškumą, kitur užuominomis kalba apie to meto nuotaikas, aktualius įvykius, demonstruodamas smurtišką sistemos prigimtį („O tu, saule, / švieti ir nežinai, / kokie tavo šviesos / žodžiai? // Neatsakytum, saule, / išgrūstų dantis tau, saule, / revolverio rankena!“). Kukučio baladės tapo Martinaičio „vizitine kortele“, jos daugiausia verstos į kitas kalbas.
Literatūrinis personažas, įvardijamas kafkiška santrumpa K. B., sutinkamas ir atgavus Nepriklausomybę sukurtuose eilėraščiuose. Čia jis taip pat veikia kaip kritikos įrankis, bet šįkart kritikuojamas paviršutiniškas ir primityvus vartotojiškas gyvenimas.
Martinaičio stilius pasižymi taupumu ir skaidrumu, ypač išryškėjančiais palyginus jį su kitais modernistiniais lietuvių poetais. Dažnai naudojamos meninės priemonės: aliteracija, inversiškas pakartojimas, elegiško tono ir ironijos arba satyros dermė. Martinaitis yra daiktiško, bet talpaus įvaizdžio ir paradoksalios metaforos („tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai“) meistras. Galbūt geriausias įvadas į jo poetiką yra rinkinys Atmintys (1986) – vientisa ir subtili meilės lyrikos knyga.
Martinaičio straipsniai ir esė, kur pirmiausia remiamasi struktūrine antropologija (Algirdas Julius Greimas, Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss)), gvildena mitologijos ir folkloro, valstietiškų papročių ir švenčių atspindžius šiuolaikinėje literatūroje ir gyvenime. Gausioje publicistinėje ir memuarinėje kūryboje (pavyzdžiui, vienoje paskutinių knygų Mes gyvenome, 2010) pateikta daug intriguojančių faktų ir istorijų apie karą ir pokarį, sovietinių laikų inteligentijos gyvenimą, literatūros kūrybą ir plitimą nelaisvės sąlygomis. Iš šios kategorijos Martinaičio knygų reikia paminėti esė rinkinį Poezija ir žodis (1977) – apmąstymus apie poezijos gyvavimo ir atsinaujinimo prielaidas, apie poezijos ir dorovinių principų ryšį, apie poeto, kritiko ir skaitytojo santykį, kupinus ir šiandien aktualių patarimų pradedantiems rašytojams.

Laurynas Katkus

Literatūra

Martinaitis

Ar žinote, kad...